Savas, ką tik nuo krūmo nuskintas, saulėje įšilęs pomidoras – tai tikras vasaros džiaugsmas, kurio skonio ir aromato neįmanoma palyginti su prekybos centruose randamais vaisiais. Nors pomidorų auginimas daugeliui daržininkų yra tapęs neatsiejama šiltojo sezono tradicija ir netgi savotišku hobiu, toli gražu ne kiekvienam pavyksta džiaugtis šakų lūžį sukeliančiu derliumi. Praktika rodo, kad dažnai susiduriama su įvairiomis problemomis: augalus užpuola sunkiai įveikiamos ligos, kenkėjai, pastebimas netinkamas vaisių mezgimas, žiedų byrėjimas ar pernelyg lėtas augimas. Siekiant išvengti šių nesklandumų, nepakanka vien tik pasėti sėklą ir laukti. Svarbu žinoti pagrindines agrotechnikos taisykles, kuriomis vadovaujasi ilgametę patirtį turintys agronomai ir patyrę daržininkai. Tinkamas ir apgalvotas pasiruošimas prasideda dar gerokai prieš sėklai paliečiant žemę, o kruopšti, nuosekli priežiūra tęsiasi iki pat vėlyvo rudens. Šiame straipsnyje nuodugniai pasigilinsime į kiekvieną pomidorų auginimo etapą ir atskleisime laiko patikrintas auksines ekspertų taisykles, kurios padės net ir visiškam naujokui užsiauginti pavydėtiną, sveiką ir be galo gardų derlių.
Tinkamos veislės pasirinkimas – pirmasis žingsnis sėkmės link
Bet koks auginimo procesas ir jo sėkmė prasideda nuo paties svarbiausio ir atsakingiausio sprendimo – tinkamos veislės pasirinkimo. Šiuolaikinėje sėklų rinkoje siūloma tūkstančiai skirtingų pomidorų veislių, kurios skiriasi ne tik vizualinėmis savybėmis, tokiomis kaip vaisių spalva, dydis ar forma, bet ir skoniu, augimo tipu, atsparumu įvairioms ligoms bei specifiniais reikalavimais aplinkai. Ekspertai primygtinai pataria prieš perkant sėklas pirmiausia atsakyti į esminį klausimą: kur tiksliai planuojate auginti pomidorus – erdviame šiltnamyje, atvirame lauke darže, o galbūt tiesiog miesto buto balkone ar terasoje?
Pagal augimo tipą ir formavimosi ypatumus visi pomidorai tradiciškai skirstomi į kelias pagrindines, aiškiai apibrėžtas kategorijas:
- Indeterminantiniai (aukštaūgiai) pomidorai: Tai ypač gyvybingi augalai, kurių augimas genetiškai yra visiškai neribotas. Jie puikiai tinka aukštiems, erdviems šiltnamiams, nes palankioje aplinkoje gali lengvai užaugti iki 2-3 metrų ir net aukštesni. Šiems pomidorams būtinos tvirtos atramos, rišimas ir reguliarus, kruopštus genėjimas, tačiau jie atsidėkoja gausybe vaisių ir juos veda nepertraukiamai visą sezoną, praktiškai iki pat pirmųjų rudens šalnų.
- Determinantiniai (žemaūgiai) pomidorai: Šie pomidorai išsiskiria tuo, jog pasiekia tam tikrą, veislei būdingą aukštį, natūraliai suformuoja viršūninį žiedyną ir nustoja augti į viršų. Jie puikiai tinka atviram gruntui arba žemesniems šiltnamiams. Jų priežiūra gerokai paprastesnė, dažnai nereikalauja sudėtingo genėjimo, o derlius sunoksta koncentruotai, beveik vienu metu, kas itin patogu planuojant masinį konservavimą.
- Štamaboviniai pomidorai: Tai itin kompaktiški, tvirtą, storą stiebą turintys augalai, kurių dažniausiai išvis nereikia rišti prie atramų. Jie idealiai pritaikyti auginti vazonuose, loveliuose ar terasose, kur erdvė yra stipriai ribota.
Renkantis sėklas, visada verta atkreipti dėmesį į specialiu ženklu „F1“ žymimus hibridus. Nors hibridinių veislių sėklų negalima pasilikti ir sėti kitiems metams (nes išaugę palikuonys nebeišlaikys puikių tėvinių savybių), jos pasižymi ypač aukštu, selekcijos būdu išvestu atsparumu įprastoms pomidorų ligoms. Be to, F1 hibridai daug geriau toleruoja drastiškus temperatūrų svyravimus ir garantuoja stabilią, aukštos kokybės derliaus išeigą net ir ne pačiomis palankiausiomis oro sąlygomis.
Dirvožemio paruošimas: koks gruntas garantuoja sveiką šaknų sistemą?
Pomidorai yra ypač reiklūs maistinėms medžiagoms augalai, todėl žemė, kurioje jie praleis visą sezoną, turi būti atsakingai ir kruopščiai paruošta. Agronomai nuolat pabrėžia, kad plati ir tvirta šaknų sistema yra absoliutus gausaus derliaus pagrindas, o tam, kad šaknys klestėtų, joms reikia ne tik subalansuoto maisto, bet ir gausybės deguonies. Geriausiai pomidorai jaučiasi ir dera lengvame, puriame, gerai drenuotame ir organinėmis medžiagomis gausiai praturtintame dirvožemyje, kurio rūgštingumas (pH rodiklis) svyruoja nuo 6,0 iki 6,8.
Ruošiant dirvą šiltnamyje arba atvirame darže, rekomenduojama griežtai laikytis šių trijų auksinių taisyklių:
- Sėjomaina (kultūrų kaita): Tai viena svarbiausių taisyklių, kurios negalima ignoruoti. Niekada nesodinkite pomidorų ten, kur prieš tai augo bulvės, paprikos, baklažanai ar tie patys pomidorai. Šie augalai priklauso tai pačiai bulvinių (Solanaceae) šeimai, todėl jie serga tomis pačiomis ligomis, pavyzdžiui, pragaištinga fitoftoroze (pomidorų maru), o dirvoje kaupiasi būtent šiems augalams pavojingi kenkėjai bei ligų sukėlėjai. Geriausi priešsėliai pomidorams yra ankštinės daržovės, agurkai, svogūnai ar įvairūs kopūstai.
- Organinės trąšos: Rudenį nuėmus derlių arba anksti pavasarį dirvą verta praturtinti gerai perpuvusiu mėšlu arba aukštos kokybės kompostu. Tai ne tik pagerina fizinę dirvos struktūrą (molingą žemę padaro puresnę, o smėlingą – imlesnę drėgmei), bet ir aprūpina ją būtinuoju azotu, fosforu bei kaliu tvariu, lėtuoju ir augalui lengvai pasisavinamu būdu.
- Žemės purenimas ir natūrali dezinfekcija: Prieš sodinimą žemę būtina giliai supurenti, kad neliktų kietų grumstų. Jei jūsų šiltnamyje praėjusiais metais buvo rimtų ligų protrūkių, dirvą primygtinai rekomenduojama apdoroti specialiais biologiniais preparatais. Taip pat puikus sprendimas yra rudenį arba ankstyvą pavasarį pasėti sideratus (pavyzdžiui, baltąsias garstyčias, faceliją ar aliejinius ridikus), kurie natūraliai dezinfekuoja dirvožemį, stelbia piktžoles ir vėliau, juos įkasus į žemę, puikiai veikia kaip maistinga žalioji trąša.
Sėja ir daigų priežiūra: nuo mažos sėklytės iki stipraus augalo
Dažniausia ir bene apmaudžiausia pradedančiųjų sodininkų klaida – per ankstyva pomidorų sėja. Skubant pamatyti pirmuosius žalius daigelius, sėklos beriamos į žemę dar vasario mėnesį. Tačiau Lietuvos klimato sąlygomis pomidorus sėti rekomenduojama kovo viduryje arba antroje jo pusėje, atsižvelgiant į tai, kada realiai planuojate juos persodinti į nuolatinę augimo vietą. Daigai optimalų dydį ir brandą pasiekia vidutiniškai per 50-60 dienų nuo sėklos sudygimo. Peraugę, per ilgai indeliuose laikyti daigai labai sunkiai prigyja persodinti, jų stiebai tampa pernelyg ploni, liauni ir ištįsę, o tai tiesiogiai ir neigiamai veikia būsimo derliaus kiekį bei kokybę.
Šviesos ir temperatūros balanso svarba
Ką tik pasėtoms, dar žemėje esančioms sėkloms reikia daug šilumos – indelius su sėklomis patartina laikyti 22–25 laipsnių temperatūroje, kol dirvos paviršiuje pasirodys pirmieji žali daigeliai. Tačiau vos tik sėklos sudygsta, aplinkos temperatūrą būtina drastiškai sumažinti iki 16–18 laipsnių bent vienai savaitei. Šis „šaltas dušas“ sustabdys stiebo tįsimą aukštyn ir privers augalą visą energiją skirti galingos šaknų sistemos vystymuisi.
Šviesa ankstyvajame etape yra absoliučiai kritinis faktorius. Ankstyvą pavasarį ant palangės natūralios saulės šviesos dažnai nepakanka, dienos dar būna trumpos ir apsiniaukusios, todėl daigai instinktyviai pradeda linkti į lango pusę ir stipriai tįsta. Jei turite galimybę, būtinai naudokite specialias, pilno spektro augalų lempas (LED fitolempos), užtikrindami daigams ne trumpesnį kaip 12–14 valandų šviesos periodą per parą.
Pikavimas ir laipsniškas grūdinimas
Kai maži daigeliai paauga ir suformuoja du tikruosius lapelius (neskaitant pačių pirmųjų, vadinamųjų skilčialapių), juos būtina pikuoti – atsargiai persodinti iš bendro sėjimo indo į atskirus, didesnius indelius ar puodelius. Pikavimo operacijos metu pagrindinę (ilgiausią) šaknį galima labai šiek tiek nugnybti (sutrumpinti maždaug trečdaliu), kad paskatintumėte aktyvų šoninių šaknų formavimąsi. Prieš perkeliant jau paaugusius daigus į nuolatinę augimo vietą šiltnamyje ar lauke, jiems būtinas grūdinimas. Likus maždaug dviem savaitėms iki planuojamo sodinimo, pradėkite daigus pratinti prie tikrų lauko sąlygų: išneškite juos į lauką ar atvirą, vėdinamą balkoną. Iš pradžių palikite juos vos kelioms valandoms, būtinai pavėsyje ir užuovėjoje. Vėliau kasdien palaipsniui ilginkite buvimo lauke laiką ir atsargiai pratinkite prie tiesioginių, aštresnių saulės spindulių bei vėjo.
Persodinimas į nuolatinę vietą: kaip išvengti streso augalui?
Tinkamas persodinimo laikas labai stipriai priklauso nuo esamų oro sąlygų, o ne vien nuo kalendoriaus lapelio. Į standartinį, nešildomą šiltnamį pomidorai dažniausiai keliauja gegužės pradžioje ar viduryje, o į atvirą gruntą darže – tik tada, kai galutinai praeina bet koks pavasarinių šalnų pavojus, t. y. gegužės pabaigoje arba net birželio pradžioje. Svarbu atminti, kad žemė persodinimo metu jau turi būti pakankamai įšilusi (pasiekusi bent 10-12 laipsnių šilumos) ne tik paviršiuje, bet ir šaknų gylyje.
Sodinant pomidorus galioja viena unikali ir labai naudinga taisyklė – juos galima ir netgi patartina sodinti kur kas giliau, nei jie iki tol augo savo indelyje. Ant pomidoro stiebo, paslėpto po drėgna žeme, labai greitai išauga papildomos pridėtinės šaknys, kurios vėliau reikšmingai padeda augalui įsisavinti daugiau vandens ir maisto medžiagų iš didesnio ploto. Jei nutiko taip, kad jūsų daigai namuose labai ištįso ir atrodo neproporcingai ilgi, juos galima sodinti netgi gulsčius. Tokiu atveju kasama ne gili duobė, o ilga, negili tranšėja, į kurią augalas guldomas atsigulus, o virš žemės paliekama tik viršutinė augalo dalis su keliais sveikais lapais.
Atstumai tarp sodinamų augalų: Pagrindinis patarimas – jokiu būdu netankinkite pomidorų! Nors norisi į mažą šiltnamį sutalpinti kuo daugiau daigų, tai yra didelė klaida. Kad išvengtumėte greito ligų plitimo ir užtikrintumėte gerą, nevaržomą oro cirkuliaciją, tarp aukštaūgių pomidorų daigų eilėje palikite 60-70 cm atstumus, o tarp pačių eilių – apie 80 cm. Tankiai susodinti augalai nuolat tarpusavyje konkuruos dėl šviesos ir maisto, negaus pakankamai vėjo, todėl daug greičiau susirgs grybelinėmis ligomis, o galutinis subrandintų vaisių kiekis ir dydis stipriai nuvils.
Laistymo menas: drėgmės balansas gausiam žydėjimui ir mezgimui
Pomidorų laistymas yra ta sodininkystės sritis, kurioje, pasak ekspertų, daroma daugiausia neatleistinų klaidų. Reikia suprasti pagrindinį principą: pomidorai labai mėgsta giliai drėgną dirvą, tačiau jie kategoriškai nepakenčia drėgno oro ir kondensato aplink savo lapus. Štai kodėl laistymo procesas turi būti atliekamas laikantis labai specifinių taisyklių.
- Laistykite retai, bet išties gausiai: Kasdienis, bet paviršutiniškas laistymas po truputį yra labai žalingas. Jis skatina tik plonų paviršinių šaknų formavimąsi, kurios per sausras greitai žūsta. Laistyti pomidorus reikėtų 1-2 kartus per savaitę (priklausomai nuo lauke tvyrančių karščių), bet taip, kad vienam suaugusiam krūmui tektų bent 5-10 litrų vandens ir jis pasiektų gilius dirvožemio sluoksnius.
- Vanduo – tik ant šaknų, jokio purškimo: Niekada nelaistykite pomidorų iš viršaus, ant jų lapų, žiedų ar juo labiau nokstančių vaisių. Vandens lašai ant žaliosios augalo dalies yra pats tiesiausias, tiesiog garantuotas kelias fitoftorozės (maro) ir kitų agresyvių grybelinių infekcijų vystymuisi. Geriausia šiltnamyje įsirengti automatinę lašelinę laistymo sistemą arba laistyti iš laistytuvo tiesiai prie stiebo pagrindo, nesukeliant purslų.
- Tinkamas laikas vandens procedūroms: Idealus laikas laistyti pomidorus – ankstyvas, saulėtas rytas. Iki vakaro dirvos paviršius spės pilnai apdžiūti, drėgmė susigers gilyn, todėl šiltnamyje naktį nesikaups pavojinga perteklinė drėgmė. Jei pomidorus gausiai laistysite vėlai vakare, nakties vėsa ir garuojanti drėgmė sukurs tobulas, šiltnamio efektą primenančias sąlygas ligoms plisti.
- Mulčiavimas – išsigelbėjimas nuo problemų: Tai dar viena auksinė taisyklė, kurią choru rekomenduoja visi agronomijos ekspertai. Apdengę žemę aplink pomidorų stiebus šiaudais, storu nupjautos ir apdžiovintos žolės (būtinai be subrendusių sėklų) sluoksniu ar kitu kokybišku organiniu mulčiu, pasieksite puikių rezultatų. Mulčas išlaikys dirvą tolygiai drėgną ilgą laiką, apsaugos paviršines šaknis nuo perkaitimo karštomis vasaros dienomis, o svarbiausia – laistymo metu vanduo neištaškys žemės dalelių su galimais ligų sukėlėjais ant apatinių pomidorų lapų.
Genėjimas ir lapų šalinimas – būtina procedūra stambiems vaisiams
Norint savo darže turėti ne tik gražų, vešlų, žalią krūmą, bet ir sulaukti gausaus didelių, raudonų vaisių derliaus, pomidorus būtina nuolat ir negailestingai formuoti. Augalas iš prigimties turi instinktą stengtis užauginti kuo daugiau lapų ir šoninių šakų, o tam be paliovos išeikvoja vertingą energiją ir maisto medžiagas, kurios iš tiesų turėtų būti skiriamos išskirtinai vaisių mezgimui, auginimui ir nokinimui.
Pažastų skabymas: Aukštaūgius (indeterminantinius) pomidorus mūsų klimato zonoje įprasta ir efektyviausia formuoti paliekant vieną arba daugiausiai du pagrindinius stiebus. Visi kiti šoniniai lapuoti ūgliai, liaudyje taikliai vadinami „pažastimis“ (kurie nuolat ir labai sparčiai auga kampe tarp pagrindinio stiebo ir didžiojo lapo), turi būti reguliariai, bent kartą per savaitę, pašalinami. Geriausia ir sveikiausia augalui tai daryti, kai šie ūgliai yra vos 3-5 cm ilgio, kad pomidoras patirtų kuo mažiau streso ir neprarastų savo resursų. Ūglius reikėtų laužti rankomis (arba kirpti dezinfekuotomis žirklėmis) išskirtinai saulėtą, šiltą dieną, kad lūžio vietoje atsiradusi žaizdelė greitai apdžiūtų saulėje ir į ją nepatektų infekcija.
Apatinių lapų šalinimas: Kai apatinėje pomidoro kekėje vaisiai sėkmingai pasiekia veislei būdingą dydį ir pradeda keisti spalvą (nokti), visus apatinius senus lapus, esančius po šia keke, reikia drąsiai pašalinti. Šis veiksmas drastiškai padidina gyvybiškai svarbią oro cirkuliaciją prie pat žemės paviršiaus, paspartina esamų vaisių nokimą, nukreipiant jiems daugiau saulės šviesos, ir, kas svarbiausia, gerokai atitolina grybelinių ligų atsiradimą. Svarbu prisiminti: vienu metu, per vieną procedūrą nuo augalo jokiu būdu nereikėtų pašalinti daugiau nei 2-3 lapų, kad pomidoras nepatirtų stipraus šoko ir nesustabdytų savo raidos.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie pomidorų auginimą
Nors teorija skaitant straipsnius skamba labai aiškiai ir paprastai, praktikoje, ypač permainingais Lietuvos vasaros orais, iškyla pačių įvairiausių, dažnai nenumatytų situacijų. Žemiau pateikiame koncentruotus ekspertų atsakymus į klausimus, kurie ramybės neduoda ir daugiausia streso sukelia daugeliui sodininkų.
Kodėl masiškai geltonuoja ir krenta pomidorų žiedai?
Žiedų džiūvimas ir kritimas dažniausiai yra tiesiogiai susijęs su augalo patiriamomis stresinėmis mikroklimato sąlygomis. Jei karštą vasaros dieną šiltnamyje oro temperatūra pakyla virš 30-32 laipsnių šilumos, pomidorų žiedadulkės tiesiog sulimpa ir tampa sterilios. Tokiu atveju apdulkinimas fizologiškai nebeįvyksta, todėl augalas beprasmį žiedą numeta. Kita dažna priežastis – per žema nakties temperatūra (kai gyvsidabrio stulpelis nukrenta žemiau 13 laipsnių). Siekiant žymiai pagerinti apdulkinimo procesą, rekomenduojama rytais švelniai, nestipriai papurtyti pomidorų stiebus arba atidaryti visas šiltnamio duris bei stoglangius, kad susidarytų lengvas skersvėjis ir į vidų laisvai galėtų praskristi apdulkinantys vabzdžiai (pavyzdžiui, kamanės).
Kodėl negražiomis linijomis skilinėja ir trūkinėja pomidorų vaisiai?
Džiugi žinia ta, kad vaisių trūkinėjimas tikrai nėra kokia nors užkrečiama liga. Tai grynai fiziologinis augalo vystymosi sutrikimas, atsirandantis išskirtinai dėl netolygaus, drastiškai besikeičiančio drėgmės lygio dirvožemyje. Pavyzdžiui, jei žemė dėl prastos priežiūros buvo ilgai sausa, audiniai prarado elastingumą, o paskui augalas staiga buvo labai gausiai palaistytas (arba lauke augantiems pomidorams smogė gausus, ilgai trukęs lietus), vaisiaus vidus labai greitai prisipildo didelio kiekio vandens ir plečiasi kur kas greičiau, nei suspėja augti ir temptis jo išorinė odelė. Kad to išvengtumėte, privalote palaikyti tolygų, pastovų dirvos drėgnumą reguliariai, pagal grafiką laistydami augalus ir būtinai naudodami apsauginį mulčą.
Kaip laiku atpažinti fitoftorozę (pomidorų marą) ir ką daryti jai prasidėjus?
Fitoftorozė – pati pavojingiausia, greičiausiai plintanti ir daugiausia nuostolių atnešanti pomidorų grybelinė liga. Jos pradžią rodo ant apatinių lapų atsirandančios netaisyklingos formos, pilkšvai rudos, lyg vandeningos dėmės, kurios drėgnu oru itin greitai plinta aukštyn. Vėliau lygiai tokios pat tamsios, kietos dėmės atsiranda ant žalių stiebų ir pačių nokstančių vaisių, kol galiausiai vos per kelias dienas supūva ir žūsta visas augalas. Pagrindinė ir geriausia prevencija: visiškai sausas oras šiltnamyje, nuolatinė, gera ventiliacija (atviros durys net ir naktį vasaros metu), apatinių lapų skabymas ir laistymas griežtai tik po šaknimis. Pastebėjus pačius pirmuosius ligos požymius, užkrėstus lapus ar vaisius būtina nedelsiant negailestingai pašalinti, išnešti toli nuo šiltnamio ir geriausia – sudeginti (nemesti į kompostą). Sveikas ar dar neužkrėstas augalo dalis būtina skubiai nupurkšti vario preparatais arba specialiais, sertifikuotais biologiniais fungicidais.
Kada yra pats geriausias laikas skinti pomidorus nuo krūmo?
Gastronomijos ekspertai ir augintojai vieningai pataria pomidorus skinti tik tada, kai jie pilnai, iki galo prinoksta ant krūmo – tuomet jų skonis, aromatas būna pats geriausias, visiškai atsiskleidžia tobulas natūralių cukrų ir rūgščių balansas. Tačiau realybė kartais diktuoja savo sąlygas. Rudenėjant, kai vasara baigiasi, naktys darosi šaltos, ilgos ir labai drėgnos, verta skinti net ir nevisiškai prinokusius (tik pradedančius geltonuoti ar rausti) vaisius. Padėjus juos saugiai, sausoje, tamsesnėje kambario temperatūros patalpoje, jie kuo puikiausiai sunoks patys, neprarasdami daug skonio savybių, o jūs garantuotai išvengsite rizikos, kad visą jūsų ilgo darbo derlių per vieną naktį sunaikins klastingos rudens šalnos ar drėgmės išprovokuotos ligos.
Natūralūs pagalbininkai ir papildomo tręšimo subtilybės
Siekiant išties ilgaamžio ir įspūdingo rezultato, toli gražu neužtenka pomidorų tiesiog pasodinti į pačią geriausią žemę ankstyvą pavasarį – intensyvaus augimo ir ypač derėjimo metu jiems gyvybiškai reikalingas tikslingas papildomas maitinimas. Svarbiausia suprasti, kad skirtinguose vystymosi etapuose pomidorų poreikiai kardinaliai keičiasi. Auginant žaliąją masę ir tvirtinant stiebą iškart po persodinimo, augalams reikia daug azoto. Tokiu metu puikiai tinka natūrali, namų sąlygomis pagaminta ir praskiesta dilgėlių ištrauka (raudugas), kuria augalai palaistomi kelis kartus. Tačiau vos tik prasidėjus masiniam žydėjimui ir pirmųjų vaisių formavimuisi, azoto trąšų reikėtų visiškai atsisakyti arba drastiškai sumažinti jų kiekį, antraip pomidorų krūmas ir toliau sparčiai augins tik lapus (eis į lapus), visiškai „pamiršdamas“ megzti vaisius.
Vaisių mezgimo ir aktyvaus nokimo metu pomidorams tampa gyvybiškai svarbūs du elementai – kalis ir fosforas. Puikus, lengvai prieinamas natūralus kalio šaltinis yra paprasti lapuočių medžių pelenai iš jūsų židinio ar krosnies. Juos galima atsargiai tiesiog pabarstyti plonu sluoksniu aplink augalus ant jau sudrėkintos žemės arba, kas yra dar efektyviau, pasigaminti pelenų ištrauką (stiklinę pelenų užpilti kibiru šilto vandens, gerai išmaišyti, palaikyti kelias dienas ir laistyti po krūmais). Tai ne tik saugiai aprūpina augalą jam šiuo metu labiausiai reikalingomis medžiagomis, stiprina imunitetą, bet ir tiesiogiai daro pomidorų vaisius pastebimai saldesnius ir tvirtesnius.
Be pagrindinių elementų, jokiu būdu nevertėtų pamiršti ir mikroelementų, iš kurių svarbiausi pomidorams yra kalcis ir magnis. Kalcio trūkumas labai aiškiai pasireiškia plačiai paplitusia „viršūninio puvinio“ liga – kai kitaip sveiko pomidoro vaisiaus apačioje (ne prie koto, o priešingoje pusėje) atsiranda juoda, sausa, įdubusi dėmė. Paradoksalu, bet šią problemą dažnai sukelia ne pats kalcio trūkumas dirvoje, bet augalo nesugebėjimas jo fiziškai įsisavinti per šaknis dėl netolygaus, reto laistymo ar per didelių šiltnamio karščių. Kalcio atsargoms natūraliai papildyti patyrę sodininkai neretai naudoja labai smulkiai sutrintus, išdžiovintus vištų kiaušinių lukštus, kuriuos giliai įterpia į žemę dar ruošiant dirvą prieš sodinant daigus, arba naudoja greito poveikio specialias skystas purškiamas kalcio trąšas tiesiai ant lapų pačiais kritiniais karščio momentais.
Išmintingai, be skubėjimo derindami geras, mokslu ir praktika pagrįstas agrotechnikos taisykles, nuolatinį, atidų savo augalų stebėjimą ir švelnias natūralias priemones, jūs be vargo sukursite idealią aplinką, kurioje pomidorai atskleis visą geriausią savo genetinį potencialą. Nuoseklus, kasdienis dėmesys oro temperatūrai, dirvos drėgmei bei griežtas, laiku atliekamas genėjimas užtikrins, kad kiekviena jūsų pavasarį ir vasarą įdėta pastanga, kiekvienas prakaito lašas su kaupu sugrįš didelių, raudonų, aromatingų, tikra vasara ir saule kvepiančių vaisių pavidalu jūsų lėkštėje.
