Kauno miestas, garsėjantis savo unikalia ir UNESCO saugoma tarpukario architektūra, gyvybinga kultūra bei nuolat modernėjančiais gyvenamaisiais ir komerciniais rajonais, turi ir kitą, daugelio praeivių akių nematomą, paslaptingą pusę. Tai – apleistas, laiko tėkmės, vandalų rankų ir gamtos stichijų naikinamas pasaulis, kuriame visiškai sustojęs laikas pasakoja šiurpą keliančias, intriguojančias ir neretai giliai dramatiškas istorijas. Urbanistinio tyrinėjimo entuziastai, populiariai vadinami URBEX atstovais, ieškantys adrenalino ir neįprastų patirčių, nuolat atkreipia savo dėmesį į šiuos tylius ir griūvančius miesto vaiduoklius. Nuo carinės Rusijos imperijos laikų išlikusių požeminių tvirtovių, tamsių militaristinių tunelių iki pat sovietmečio pramonės gigantų bei ilgus metus pamirštų gydymo įstaigų – apleistos vietos Kaune traukia smalsuolius tarsi galingas magnetas. Kiekvienas apdulkėjęs, išdužęs langas, sutrūnijusios medinės durys ar visiškai tamsus, pelėsiais kvepiantis koridorius slepia senas paslaptis, kurios tik ir laukia, kol bus vėl atskleistos. Šis alternatyvus, šešėlinis miestas siūlo visiškai kitokią, nefiltruotą perspektyvą į visos laikinosios sostinės istorinę ir ekonominę raidą, leisdamas kiekvienam drąsuoliui savo kailiu pajusti nykstančios praeities didybę, jos trapumą bei neišvengiamą laiko galią viską grąžinti gamtai.
Kauno tvirtovės fortai: carinės imperijos palikimas ir klaidūs požemių labirintai
Viena iš labiausiai intriguojančių, mįslingiausių ir kartu neabejotinai šiurpiausių apleistų vietų kategorijų Kauno mieste bei jo apylinkėse yra senieji tvirtovės fortai. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje carinės Rusijos aukščiausios valdžios nurodymu pastatyta ir suprojektuota masyvi gynybinė sistema turėjo paversti Kauną absoliučiai neįveikiama karine tvirtove. Nors istorinės aplinkybės susiklostė visiškai kitaip, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui naujosios artilerijos technologijos pavertė plytinius fortus atgyvena, o daugelis šių struktūrų savo tiesioginės gynybinės funkcijos neatliko taip, kaip buvo preciziškai planuota, jų infrastruktūra išliko iki pat šių dienų. Daugybė šių gynybinių įtvirtinimų šiuo metu stūkso liūdnai apleisti, storai apaugę tankiais miškais, krūmais bei vijokliais, o jų tikrąjį architektūrinį mastą galima suvokti tik drąsiai nusileidus į drėgnus, tamsius ir painius požemius.
Klaidžiojant apleistų, vandeniu užlietų fortų tuneliais, apima keistas, sunkiai nusakomas jausmas, tarsi per akimirką būtumėte persikėlę laiku šimtmetį atgal. Stiprus drėgmės kvapas, aidintys tyrinėtojų žingsniai, nuo lubų kapsintis vanduo ir visiška, šviesos nepraleidžianti tamsa sukuria itin autentišką atmosferą, kuri ne vienam, net ir patyrusiam tyrinėtojui, sukelia gilų nerimą. Be to, šie istoriniai įtvirtinimai turi ir be galo tamsią, krauju paženklintą istoriją – kai kurie iš jų nacių okupacijos metais buvo naudojami kaip kalėjimai, kankinimų kameros ar net masinių žudynių vietos. Dėl šios skaudžios priežasties fortų teritorijose neretai tvyro labai sunki, slegianti aura, nuolat traukianti ne tik karinio paveldo istorikus, bet ir įvairių paranormalių reiškinių tyrinėtojus bei smalsųjį jaunimą.
I ir III fortai: nenuspėjamas gamtos ir tvirto betono susidūrimas
Pirmasis ir trečiasis Kauno tvirtovės fortai yra patys puikiausi, vaizdingiausi pavyzdžiai to, kaip motina gamta pamažu, bet užtikrintai atsiima tai, ką žmogus kažkada taip sunkiai pastatė. Pirmasis fortas, įsikūręs Marvelės mikrorajono prieigose, pasižymi nuolat iš dalies užlietais požeminiais tuneliais. Pavasarį ir rudenį, pakilus gruntiniam vandeniui bei prasidėjus lietingiems orams, didžiulė dalis ilgesniųjų koridorių tampa visiškai nepraeinami be specialios žvejybinės avalynės, o tai tik prideda šiai vietai papildomo, mistinio paslaptingumo. Čia tyrinėtojai vis dar gali rasti išlikusių masinių artilerijos pabūklų tvirtinimo detalių, originalių senų ventiliacijos šachtų liekanų, mūrinių skliautų ir ilgų, staigiais posūkiais klaidinančių poternų galerijų.
Trečiasis fortas, kurį nesunku rasti Seniavos rajone, taip pat plačiai garsėja savo ypač klaidingais ir giliais labirintais. Negana to, tai yra viena pačių mėgstamiausių ir svarbiausių šikšnosparnių žiemojimo vietų visoje Lietuvoje. Žiemos metu urbanistiniams tyrinėtojams ir atsitiktiniams praeiviams griežtai draudžiama ir nerekomenduojama lankytis giliuosiuose tuneliuose, siekiant jokiais būdais netrikdyti šių itin retų, į raudonąją knygą įrašytų gyvūnų žiemos miego. Vis dėlto, vasaros mėnesiais šis didingas fortas visiškai atsiveria visu savo laukiniu, kiek šiurpiu grožiu – sprogimų neatpažįstamai apgriautos raudonų plytų sienos, juodžiausi tamsūs kampai ir tikrai įspūdinga karinė inžinerinė architektūra ilgam nepalieka abejingų.
Pamirštos gydymo įstaigos: erdvės, kuriose visiems laikams sustojo laikas
Tikriausiai nedaug kitų apleistų vietų žmogui natūraliai sukelia tiek pirmykščio šiurpo, kiek ilgą laiką apleistos ligoninės, tuberkuliozės sanatorijos ir ypač senosios psichiatrijos įstaigos. Nors pačiame Kauno miesto centre didžioji dalis senų ir nebenaudojamų medicinos pastatų jau yra gražiai renovuoti, paversti prabangiais apartamentais arba tiesiog nugriauti, miesto pakraščiuose ar gretimose miškingose rajono teritorijose vis dar galima nesunkiai aptikti kraują tiesiog stingdančių pastatų vaiduoklių. Apleisti medicinos ir sveikatinimo objektai magiškai traukia būtent dėl savo labai jautrios specifikos: juose drąsiausi tyrinėtojai vis dar gali rasti senų pacientų dokumentų likučių, dulkėmis virtusių rentgeno nuotraukų, sulūžusių, rūdimis padengtų lovų rėmų, sudaužytų specifinių vaistų buteliukų, paliktų medicininių įrankių ir kitų ryškių atributų, kurie skaudžiai primena apie čia kadaise virusį, o vėliau dėl įvairių priežasčių staiga ir negrįžtamai nutrūkusį gyvenimą.
Žiegždrių psichiatrijos ligoninės tylūs atgarsiai ir sunkūs prisiminimai
Nors geografiškai ir formaliai tai yra Kauno rajono teritorijoje, Žiegždrių apleista psichiatrijos ligoninė yra visiškai neatsiejama ir turbūt pati populiariausia klasikinio Kauno urbanistinių tyrinėtojų maršruto dalis. Ši milžiniška, medžiais apaugusi teritorija su gausybe skirtingų paskirčių korpusų net kelis dešimtmečius ištikimai tarnavo kaip viena didžiausių psichikos ligonių gydymo įstaigų visoje šalyje. Šiandien daugelis šių masyvių pastatų stovi visiškai tušti, bauginančiai išdaužytais langais, išlūžusiomis grindimis ir dideliais plotais besilupančiais sienų dažais. Vaikštant ilgais, apytamsiais ir aidinčiais gydyklos koridoriais, be galo nesunku įsivaizduoti slogias praeities scenas. Iki šių dienų išlikusios storos metalinės grotos ant langų, nepaprastai sunkios, izoliuojančios durys su stebėjimo langeliais ir maži, atskiri pacientų izoliaciniai kambariai nebyliai, bet labai iškalbingai liudija apie griežtą, sovietmečiui būdingą gydymo režimą, kuris čia buvo kasdien taikomas ir neretai kėlė diskusijų dėl žmogaus teisių.
Tokios emociškai sunkios vietos natūraliai skatina lankytojus giliai susimąstyti apie sudėtingą ir klaidžią medicinos istoriją, žmogaus trapios psichikos ribas ir bendrą gyvenimo laikinumą. Patyrę tyrinėtojai dažnai atvirai teigia, kad būtent šiose buvusiose gydymo įstaigose jie išgyvena patį stipriausią psichologinį diskomfortą ir nepaaiškinamą nerimą. Slegiančią tylą čia dažniausiai kartais pertraukia tik stiprus vėjo švilpimas pro kiaurus stogus, plazdančios atplėštos tapetų juostos ar monotoniškai varvantis vanduo iš prakiurusių, sutrūnijusių vamzdžių, taip sukuriant absoliučiai tobulą, autentišką garso takelį bet kokiai klasikinio siaubo filmo scenai.
Pramoninio paveldo vaiduokliai: ištuštėjusios ir tylinčios gamyklos
Sovietinės okupacijos metais Kaunas buvo labai sparčiai ir masiškai industrializuojamas, siekiant paversti jį gamybos centru. Čia viena po kitos dygo didžiulės, ištisus kvartalus užimančios gamyklos, tekstilės fabrikai, mėsos ir pieno kombinatai, kurie kasdien įdarbindavo dešimtis tūkstančių paprastų miesto gyventojų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir drastiškai pasikeitus visai ekonominei valstybės sistemai, daugelis šių neefektyvių pramonės milžinų tiesiog nesugebėjo greitai prisitaikyti prie atšiaurių laisvosios rinkos sąlygų, prarado rinkas ir greitai bankrutavo. Nors dalis pramoninių teritorijų sėkmingai atgimė ir tapo moderniomis verslo, IT ar šiuolaikinio meno erdvėmis, kai kurios milžiniškos gamyklos ir jų kompleksai vis dar stūkso miesto peizaže lyg didžiuliai, betoniniai išnykusios civilizacijos griaučiai.
Buvusio mėsos kombinato teritorija ir pamirštų fabrikų griuvėsiai
Viena ikoniškiausių, daugiausia legendų apipintų apleistų pramoninių teritorijų Kaune ilgą laiką buvo senasis miesto mėsos kombinatas. Šis didžiulis kompleksas su savo nesibaigiančiais gamybos cechais, pramoniniais šaldytuvais, katilinėmis ir dideliais administraciniais pastatais ilgus metus buvęs tikra, niekieno nekontroliuojama urbanistinių tyrinėtojų ir grafičių meistrų žaidimų aikštele. Vaikštant po didžiulius, šiukšlėmis nusėtus buvusius gamybos cechus, galima akivaizdžiai pamatyti masyvias, dangų remiančias betonines kolonas, trupančius ir rūdijančius metalo laiptus bei nepaliaujamai gamtos užkariaujamas atviras erdves, kur pro plyšius dygsta jauni medžiai. Nors tokios vietos vizualiai gali atrodyti labai estetiškos ir fotogeniškos, ypač kai jas apšviečia besileidžiančios saulės šviesa, jos slepia ir itin daug nematomų pavojų. Atviri, gūsiais alsuojantys lifto šachtų rūsiai, ore dūlantis pavojingas asbestas, išsiliejusių chemikalų liekanos ir akivaizdžiai nestabilios, betrančios stogų konstrukcijos reikalauja ypatingo, padidinto atsargumo kiekviename žingsnyje.
Kitos ilgus metus pamirštos gamyklos, pavyzdžiui, įvairios senosios tekstilės ar sunkiosios mašinų gamybos įmonės, išsidėsčiusios palei geležinkelius, taip pat liūdnai atspindi buvusios sunkiosios pramoninės eros absoliučią pabaigą. Jos dabar stovi kaip savotiški, neoficialūs paminklai praėjusiai pramonės revoliucijai ir vėlesniam staigiam jos žlugimui. Įspūdingo aukščio raudonų plytų gamyklų kaminai, išdidžiai kyšantys virš modernėjančios miesto panoramos, dažnai vyresniems gyventojams primena apie praeitį, kai šios vietos tiesiog dūzgė nuo veikiančių staklių ir tūkstančių žmonių keliamo kasdienio triukšmo. Šiandien ten be konkurencijos karaliauja tik miesto balandžiai, benamiai katinai ir drąsūs gatvės menininkai, kiekvieną pasiekiamą sieną nepaliaujamai marginantys savo spalvingais, dėmesį traukiančiais grafičiais.
Saugumas ir urbanistinis tyrinėjimas (URBEX kultūra) Kaune
Urbanistinis tyrinėjimas, pasauliniu mastu populiariai vadinamas akronimu URBEX (nuo anglų kalbos žodžių Urban Exploration), su kiekvienais metais tampa vis labiau mėgstamu ir intriguojančiu užsiėmimu tarp miesto jaunimo, istorijos studentų ir profesionalių fotografų. Tačiau būtina pabrėžti, kad apleistos vietos Kaune, kad ir kokios mistiškai viliojančios ir romantiškos jos atrodytų socialinių tinklų nuotraukose, kelia labai realų ir nematomą pavojų lankytojų sveikatai ar net gyvybei. Kiekvienas asmuo, savarankiškai nusprendęs peržengti bet kurio apleisto ir neprižiūrimo pastato slenkstį, privalo labai aiškiai suprasti savo asmeninę atsakomybę ir gresiančias rizikas. Neprižiūrimi, atmosferos poveikiui atviri pastatai itin greitai deterioruoja, pūva jų medinės perdangos, atsiranda netikėtų įgriuvų, o nelegalūs metalo vagys dažnai savavališkai pašalina apsaugines tvoreles ar net svarbias laikančiąsias konstrukcijas, todėl grindys gali įlūžti bet kurią sekundę.
Jei vis dėlto po ilgų svarstymų nusprendėte neatsispirti smalsumui ir leistis į šį neįprastą, ekstremalų hobį, jums būtina griežtai laikytis pagrindinių, bendruomenėje priimtų saugumo ir pagarbos lankomai vietai taisyklių. Tikri ir gerbiami URBEX bendruomenės nariai visuomet vadovaujasi šventa auksine taisykle: „Nepalik visiškai nieko, išskyrus savo pėdsakus, ir nepasiimk iš objekto nieko, išskyrus skaitmenines nuotraukas“. Bet koks tyčinis pastatų niokojimas, langų daužymas, sienų spardymas, vagystės ar aplinkos šiukšlinimas yra iš karto griežtai smerkiami šios subkultūros atstovų.
Pateikiame svarbiausių, gyvybę išgelbėti galinčių patarimų sąrašą planuojant savo pirmąjį vizitą į apleistus objektus:
- Tinkama, apsauginė apranga ir patikima avalynė: Būtinai dėvėkite tik storapades, tvirtas ir uždaras vietas (pavyzdžiui, žygio batus), kad patikimai apsisaugotumėte nuo giliai įstrigusių surūdijusių vinių, nematomų stiklo šukių ir aštrių metalo nuolaužų. Ilgos, storo audinio kelnės ir ilgomis rankovėmis pasiūti marškiniai padės išvengti gilių įbrėžimų ir nepageidaujamo sąlyčio su pavojingomis cheminėmis medžiagomis.
- Galingi šviesos šaltiniai: Niekada neikite į akllinai tamsius pastatus, ligoninių rūsius ar gilius fortų tunelius be bent dviejų atskirų, patikimų žibintuvėlių ir pilno komplekto atsarginių baterijų. Paprasto mobiliojo telefono žibintuvėlis tokioje aplinkoje jokiais būdais nėra pakankamas.
- Apsauginės priemonės kvėpavimo takams: Senose gamyklose ir drėgnuose rūsiuose gausu juodojo pelėsio, asbesto dulkių ir paukščių išmatų dalelių. Rekomenduojama dėvėti FFP2 arba FFP3 standarto respiratorius, saugančius jūsų plaučius.
- Patikima kompanija: Niekada ir jokiomis aplinkybėmis netyrinėkite apleistų, pavojingų vietų visiškai vieni. Jei staiga įvyktų nelaimingas atsitikimas – įlūžtumėte ar susižeistumėte – gyvybiškai būtina turėti šalia žmogų, kuris galėtų nedelsiant suteikti pirmąją pagalbą ir iškviesti medikus.
- Ryšio priemonės: Su savimi visada turėkite pilnai įkrautą išmanųjį mobilųjį telefoną bei išorinę bateriją (powerbank). Atkreipkite dėmesį, kad giliuose Kauno fortų požemiuose ar betoniniuose bunkeriuose mobiliojo ryšio dažniausiai išvis nebūna, todėl dar prieš leisdamiesi į požemius tiksliai praneškite savo artimiesiems ar draugams savo planuojamą buvimo vietą ir numatomą grįžimo laiką.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie apleistas vietas Kaune
Daugelis žmonių, atsitiktinai atradę ar socialiniuose tinkluose susidomėję Kauno miesto ir rajono apleistomis, paslaptingomis erdvėmis, nuolat užduoda tuos pačius esminius klausimus. Žemiau išsamiai pateikiame atsakymus į pačius populiariausius iš jų, siekiant suteikti daugiau aiškumo pradedantiesiems ir paskatinti itin atsakingą elgesį aplinkoje.
- Ar yra legalu laisvai lankytis apleistose Kauno ir jo apylinkių vietose?
Teisinis šio pomėgio statusas labai priklauso nuo kiekvienos konkrečios vietos ir jos dabartinio savininko. Daugelis senų apleistų pastatų, net ir atrodančių visiškai niekam nereikalingų, vis tiek turi privačius savininkus arba priklauso valstybės institucijoms. Įžengimas į akivaizdžiai aptvertą privačią teritoriją, durų laužimas be oficialaus leidimo yra aiškiai laikomas nelegaliu įsibrovimu ir atvykus policijai gali užtraukti administracinę atsakomybę ar baudas. Visada griežtai rekomenduojama atkreipti dėmesį į pakabintus įspėjamuosius ženklus, stebėjimo kameras ir niekada nebandyti jėga laužtis į sandariai užrakintus objektus. Kai kurios atviros teritorijos, pavyzdžiui, tam tikri Kauno tvirtovės fortai, yra iš dalies atviri viešam lankymui, ten įrengti parkai, tačiau vidinės jų dalys lieka pavojingos.
- Ką lankytojams būtina žinoti apie šikšnosparnius, kurie kiekvieną žiemą žiemoja fortuose?
Kauno tvirtovės fortai yra viena iš pačių svarbiausių ir didžiausių šikšnosparnių žiemojimo ir veisimosi vietų visoje Lietuvoje bei Europoje. Nuo spalio mėnesio pradžios iki pat balandžio mėnesio pabaigos gamtininkų prašymu griežtai draudžiama lankytis fortų požemiuose, kur jie ramiai miega žiemos miegu. Visi šikšnosparniai Lietuvoje yra įstatymais saugomi gyvūnai, o žmogaus kūno šilumos ar žibintuvėlių šviesos netyčia pažadinti iš gilaus žiemos miego jie labai greitai išnaudoja per rudenį sunkiai sukauptas energijos ir riebalų atsargas. Kadangi žiemos metu gamtoje visiškai nėra skraidančių vabzdžių, kuriais jie maitinasi, prabudę gyvūnai neturi jokių šansų išgyventi ir tragiškai žūsta iš bado.
- Ar tarp vietinių gyventojų sklando kalbos, kad Kauno apleistose vietose vaidenasi?
Nors moksliškai tai niekada nebuvo ir nebus objektyviai įrodyta, apleistos, tamsios vietos, ypač istoriniai fortai, kur vyko žudynės, taip pat senosios psichiatrijos ligoninės ar buvusios kankinimų kameros, yra natūraliai apipintos daugybe baisių miesto legendų. Didelė drėgmė, neįprasti ir klaidūs akustiniai aidai, stipraus vėjo švilpimas pro plyšius, staigūs temperatūrų svyravimai ir netikėtai prabėgantys laukiniai gyvūnai labai dažnai sukuria stiprias optines ar garsines iliuzijas, kurios išsigandusį žmogų priverčia patikėti realiais paranormaliais reiškiniais. Būtent todėl tokios vietos ypatingai vilioja vaiduoklių medžiotojus, mistikos mėgėjus bei paauglius.
- Kaip pradedančiajam rasti tikslias šių niekur nepažymėtų apleistų vietų koordinates?
Pasaulinė ir vietinė Lietuvos URBEX bendruomenė turi labai griežtą, nerašytą taisyklę – niekada neskelbti tikslių, dar nenuniokotų ir jautrių apleistų objektų lokacijų viešuose komentaruose ar straipsniuose. Taip elgiamasi siekiant apsaugoti unikalias vietas nuo agresyvių vandalų, metalo vagių, beprasmiškai sienas niokojančių „grafičių“ terliotojų ir tiesiog per didelio neatsakingų smalsuolių srauto, kuris neabejotinai galėtų lemti visišką objekto uždarymą, užvirinimą ar net fizinį sunaikinimą. Informacija apie naujai atrastas, išsilaikiusias vietas dažniausiai dalijamasi tik uždarose, privačiose grupėse, slaptuose forumuose ir tik po to, kai naujas tyrinėtojas neabejotinai įrodo savo lojalumą bei patikimumą. Tačiau pačių žinomesnių objektų, tokių kaip pagrindiniai tvirtovės fortai, tikslios lokacijos yra be vargo viešai prieinamos įprastuose internetiniuose žemėlapiuose.
Ateities perspektyvos: urbanistinių erdvių transformacija ir atgimimas
Nepaisant savo dabartinės būklės, apleistos vietos Kaune anaiptol nėra tik trūnijantis, atstumiantis ir visų pamirštas šešėlinis miestas miesto viduje. Tai taip pat didžiulis, dar neišnaudotas potencialas naujam gyvenimui ir investicijoms. Pastaraisiais metais visoje Lietuvoje stebima labai ryški ir džiuginanti tendencija – buvusias didžiules pramonines erdves, apleistus istorinius pastatus ar net kareivines prikelti antram, kur kas šviesesniam gyvenimui, sumaniai paverčiant juos kultūros traukos centrais, moderniais, kūrybiškumą skatinančiais biurais ar itin prabangiais, nestandartiniais gyvenamaisiais loftais. Tiek vietiniai, tiek tarptautiniai architektai ir nekilnojamojo turto vystytojai vis dažniau supranta autentiškų detalių – atidengtų, laiko paženklintų raudonų plytų sienų, masyvių kniedytų metalo konstrukcijų ir neįprastai aukštų, pramoninių lubų – tikrąją pridėtinę vertę šiuolaikinėje rinkoje.
Šis ilgas ir brangus atgimimo procesas ne tik neatpažįstamai keičia bei gražina miesto estetinį veidą, bet ir padeda išsaugoti labai svarbią dalį jo istorinės tapatybės ateities kartoms. Sėkmingai įgyvendinti projektai, kai senos ir niekam nereikalingos gamyklos drąsiai paverčiamos kūrybinėmis industrijomis, maitinimo įstaigomis ar atviromis meno galerijomis, sparčiai pritraukia jaunąją kartą, dizainerius ir menininkus, kurie savo idėjomis įkvepia šioms sustabarėjusioms erdvėms naujos gyvybės. Pavyzdžiui, istoriniame Žemųjų Šančių rajone buvusios carinės karinės kareivinės ir jas supę pramoniniai objektai itin sėkmingai, išlaikant paveldą, integruojami į modernų, šiuolaikišką gyvenamąjį audinį. Tokiu būdu išsaugomas unikalus, niekur kitur neatrandamas miesto charakteris, kuriame labai organiškai susipina gili, dvelkianti senove praeitis ir šiuolaikinis urbanistinis dinamiškumas.
Vis dėlto, daugelis dabartinių šiurpą keliančių objektų, ypač tie monumentaliausi, kurie reikalauja dešimčių milijonų eurų investicijų ar yra įsikūrę sunkiai prieinamose, atokiose vietose, dar labai ilgai ir greičiausiai visam laikui liks paslaptimi apgaubtais griuvėsiais. Šie laiko pamiršti, yrantys miesto pastatai ir toliau kantriai atliks savo tylųjį vaidmenį – be žodžių primins mums apie praėjusių istorinių epochų nepasiektą didybę, žlugusias žmonijos svajones, karus ir negailestingą, neįveikiamą laiko galią viską anksčiau ar vėliau paversti dulkėmis. O tikriems urbanistinio tyrinėjimo entuziastams tai reiškia tik viena – džiuginantis tyrimų ir atradimų laukas dar ilgai neišseks, o miesto tamsieji ir nepažinti kampeliai visada turės papasakoti visiškai naują, dar niekur negirdėtą ir šiek tiek kraują stingdančią istoriją.
