Valstybės taupomosios kasos

Lietuvos gyventojų santaupų saugotojas

2019-aisiais sukako lygiai šimtas metų, kai 1919 m. buvo atidaryta pirmoji Taupomoji valstybės kasa. Nepriklausomybės laikotarpiu tai buvo viena svarbiausių įstaigų, skirtų Lietuvos gyventojų santaupoms kaupti. Oficialiai buvo skelbiamas tikslas: „Priiminėti indėlius procentams auginti ir duoti gyventojams taupmenas didinti“. Tai buvo centralizuoto tipo kasos, už kurių įsipareigojimus atsakė valstybė. Jos buvo pavaldžios finansų ministrui ir jo prižiūrimos, o tiesiogiai vadovavo valdyba, kurią sudarė valdytojas ir 5 nariai.

Vis dėlto, iš pradžių kasos tarp gyventojų nebuvo labai populiarios, tik po 1931 m., praūžus ekonomikos krizei ir patobulinus kasų įstatus, jų klientų skaičius ėmė sparčiai augti. 1939 m. indėlių skaičius pasiekė rekordinį dydį (indėlių suma buvo beveik 70 mln. litų). Kasos tapo vienu iš pagrindinių santaupų saugotoju. Pagal indėlių sumą kasas lenkė Lietuvos bankas ir komerciniai bankai, bet atsilikimas nuo jų visą laiką mažėjo.

Taupomosios kasos priimtus indėlius ir kapitalą panaudojo įvairiai klientūrai kredituoti. Buvo kredituojamos savivaldybės, kurios naudojo pinigus mokykloms, ligoninėms statyti, infrastruktūrai gerinti, kitos kredito bendrovės, privačios įmonės ir gyventojai, premijuojami menininkai ir dailės kūriniai.

Taupomųjų kasų rūmų vizualizacija. Šaltinis: Laikinosios sostinės architektai. Kauno apskrities viešosios bibliotekos virtuali paroda, 2015 m. 

Ryškus architektūrinis akcentas

Turint omenyje valstybinių bankų ir kitų finansinių institucijų reprezentacijos ir solidumo svarbą visuomenės akyse, nenuostabu, kad centrinio taupomųjų kasų pastato statyboms reprezentacinėje miesto gatvėje buvo skiriamas ypatingas dėmesys. 1940 m., prieš pat valstybės okupaciją duris atvėręs Laisvės alėjos „dangoraižis“ tapo paskutiniuoju ryškiu architektūriniu akcentu ir aukštaūgiu Laisvės alėjoje, žymėjusiu tolimesnės miesto urbanistinės raidos gaires. Šešių aukštų pastate darbuotojų patogumui įrengti net du liftai tuo metu jau nieko nebestebino, tačiau pneumatinis paštas, pagreitinęs korespondencijos „keliones“ pastate, buvo išties modernus įstaigos atributas. Deja, neatlaikęs laiko išbandymų. Rūsyje patalpintas ir patikimai santaupas saugojęs seifas.

Kaip ir daugeliu Kauno visuomeninių pastatų atveju, pastatu dalijosi kelios įstaigos. Šiuose rūmuose greta taupomųjų kasų turėjo sutilpti Prekybos departamentas, Statistikos biuras ir įvairios kitos valstybinės įstaigos. Pastatą sudaro trys 6 ir 5 aukštų korpusai, suformuojantys pusiau uždarą kiemą. Statinys pasižymi griežtomis geometrinėmis formomis, lakoniška planine ir kompozicine struktūra. Ties pagrindine rūmų įeiga įrengtos sukamos durys.

Kovos už laisvę liudininkas

Istorinės aplinkybės lėmė, kad šis pastatas kelis kart tapo kovos už laisvę liudininku. Apie pirmąjį kartą šiandien liudija trumputė ano meto spaudos žinutė, be kurios šis įvykis, veikiausiai, būtų visai pamirštas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Lietuvai vaduojantis iš metus trukusios sovietinės okupacijos, Valstybės taupomųjų kasų inspektorius V. Rudminas nutarė iškelti trispalvę vėliavą ant vieno aukščiausių Laisvės alėjos pastatų, tačiau vėliavos pakėlimo metu jis buvo pašautas ir netrukus ligoninėje mirė.

Po Antrojo pasaulinio karo Taupomųjų kasų rūmuose įsikūrė ir iki pat 1990-ųjų veikė Kauno vykdomasis ir komunistų partijos komitetai. Lietuvai atkūrus neriklausomybę, pastate įsikūrė Kauno miesto savivaldybė, kuri buvo ginama 1991 m. sausio įvykių metu. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių ir Valstybės taupomųjų kasų rūmai.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.

Taupomosios valstybės kasos. Pinigų muziejus [internetinė svetainė]. 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio, 2018 m. ir M. Plepio („Ekskursas“), 2015 m. nuotraukos.