Žilvinas Rinkšelis

2018 gruodžio 14

Automatinė telefonų stotis

Pašto ir telefonų stoties kaimynystė nebuvo atsitiktinė. Modernizuojant paštą, prireikė ir modernios telefonų stoties, galinčios aptarnauti vis didėjantį abonentų skaičių ir automatizuoti sujungimo procesą. Mobiliųjų abonentų karta iki šių dienų gerokai išaugo, jai greitas susisiekimas mobiluoju telefonu tapo visiškai įprastu dalyku, o senieji telefonai tapo muziejiniais eksponatais.
2018 gruodžio 14

Karininkų ramovė

Kauno karininkų ramovė – tai vienas reikšmingiausių, mūsų dienas pasiekusių, tarpukario architektūros liudijimų, iki mūsų dienų išlaikiusių nepakitusią funkciją, mažai pakitusią autentiką, įdomus ne tik išraiškinga architektūra, bet ir ypatingu turiniu.
2018 gruodžio 10

Kauno centrinis paštas

1931 m. pastatytas Kauno centrinis paštas – vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos moderniosios architektūros objektų, architekto Felikso Vizbaro šedevras, kuriame elegantiškai dera tarptautinis modernizmas ir tautinio stiliaus dekoro elementai.
2018 gruodžio 10

Rangovų D. ir G. Ilgovskių namas

Tarpukario Kaunas tapo ne tik šalies kultūriniu, politiniu ir ekonominiu centru, bet ir didžiule statybų aikštele. Šiandien tiek daug ir dažnai girdime apie tarpukario Kauno architektūrą, tačiau ne mažiau reikšmingos jų statytojų pavardės, dažniausiai lieka tik tai įamžinančiose lentelėse ant pastatų sienų. Brolių Ilgovskių atvejis yra ir pavyzdys, ir išimtis.
2018 gruodžio 7

Gamtininko T. Ivanausko sodyba „Obelynė“

Obelynė – bene garsiausia Tadą Ivanauską (1882–1970) menanti vieta, o tokių išties daug. Lengviau nei jas visas išvardinti, yra suskaičiuoti, o skaičiuojant ir pasimesti, begaliniame nuopelnų bei įdomių biografijos faktų kiekyje, kurį po savęs paliko garsusis gamtos profesorius. Jo palikimas jungia kartas, laikmečius ir tyko kone už kiekvieno kampo. Jo atminimui įamažinti „Ivanauskella“ praminta net nauja vabzdžių gentis.
2018 gruodžio 7

Verslininko R. Polovinsko namas

Prakutęs statybų bendrovės „Mūras“ bendrasavininkas Romanas Polovinskas 1932 metais pasistatė didelį gyvenamąjį namą miesto centre. Verslininko statusas, požiūris į naujoves, panašu, natūraliai padiktavo ir pastato projekto autorių – išraiškingos ir plastiškos architektūros pastatą suprojektavo savitu kūrybos braižu pasižymėjęs modernistas Arnas Funkas. Prabangus pastatas turėjo dviejų boksų garažą uždarame kieme, liftą. Pirmojo aukšto patalpos, išsiskiriančios dideliais vitrininiais langais, buvo skirtos komercijai – numatyta kirpykla ir dvi krautuvės. Vieną jų ilgą laiką nuomojosi lietuvių studentų vartotojų bendrovė „Studentai“. Name taip pat įsikūrė ir pati „Mūro“ bendrovė. To meto spauda netruko jo praminti „rangovo Polovinsko rūmais“ – čia apsigyveno ir pats Romanas su žmona Nina, o taip pat ir kiti plačios giminės nariai. Kiekviename pastato aukšte suprojektuota po du butus – šešių ir keturių kambarių.
2018 gruodžio 7

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai

Amžininkai žavėjosi šio pastato formomis: „Prekybos, pramonės bei amatų pastato kilnus ir skaidrus stilius simbolizavo tų trijų materialinės veiklos šakų polėkį į aukštesnes, kilnesnes formas Merkūro tarnybos santykiuose ir laisvam tarpusaviam lenktyniavime“ (I. Šeinius „Raudonasis tvanas“, 1940).
2018 gruodžio 7

Karininko A. Sliesoraičio namas

„Geležinis vilkas“, geležinkeliai, metalu kaustytos durys ir technoestetikos įkvėptas aptakusis „streamline“ dizainas – tiesiog metalu užgrūdinta sąjunga! Ką bendro ji turi su šiuo pastatu? Esmės požiūriu – nieko, nebent ne mažiau atkaklų ir tvirtą šių namų savininką, simboliškai įkūnijusį visus šiuos komponentus po vienu stogu.
2018 gruodžio 7

Japonijos konsulatas

„Prie Japonijos ambasados būriavosi daugybė žmonių, besistumdančių ir belaukiančių savo eilės. Tačiau Vilekas vis dėlto pateko vidun. Jis apsidairė aplink ir kiemo tolumoje pamatė vartelius, vedančius į sodą. Įėjęs į sodą pamatė virtuvės duris. Jas atidaręs pamatė tarnaitę japonę. Ši nužvelgė Vileką nustėrusiu žvilgsiu ir nusilenkė, Vilekas taip pat. Po daugybės lankstymųsi vienas kitam Vilekas pakilo laiptais viršun ir puolė varstyti visų kambarių duris. Viename kambaryje jis išvydo nustebusį konsulą Ch. Sugiharą. „Kaip jūs čia patekote?“ – paklausė jis vokiškai. (...) Atsiprašinėdamas už įsibrovimą Vilekas paaiškino, kad jam žūtbūt reikia gauti vizas savo šeimai, nes jis turi du vaikus. Konsulas Ch. Sugihara tylėdamas išklausė pasakojimo, paėmė plunksnakotį ir paklausė: „Kuo jie vardu?“ Kai Vilekas su vizomis išdygo prieš konsulato pastatą, niekas nesuprato, kaip jis sugebėjo patekti vidun. „Stebuklas, – tepasakė jis. – Su Dievo pagalba aš esu stebukladarys.“ Iš Perlos Frankel atsiminimų (1939 m. spalio 1 d.).